Prieraišus ugdymas pagal indėnus

11825596_452856761542272_2958691966836739582_n Prieraišus ugdymas pagal indėnus Prieraišus ugdymas pagal indėnus 11825596 452856761542272 2958691966836739582 n

Jean Liedloff tyrinėjo PietųAmerikos džiunglėse gyvenančių genčių buitį ir ėmė stebėti tėvų santykį su vaikais. Ji parašė knygą „Continuum Concept. In Search For Happiness Lost“ (vert. Tęstinumo koncepcija. Prarastosios laimės paieška), kurioje pristato idėją, kad vaikas – savo tėvų pratęsimas, yra laimingas tik augdamas šalia jų ir galėdamas iš jų mokytis. Tam būtinas nuolatinis fizinis kontaktas su suagusiuoju (ne būtinai mama!) ir adekvatus bendravimas. Tokie vaikai, nuo gimimo stebintys tėvų gyvenimą, jau ketverių metų tampa aktyvia bendruomenės dalimi, prisideda prie buities darbų, nes aiškiai mato savo paskirtį, pareigas ir jų svarbą. Tuo tarpu Vakarų visuomenėje vaikai nuo XX a. kažkodėl pradėti auklėti kaip individai – atskiros lovytės, žaislai, vaikiškos užimtumo programos, privatūs kambariai.

„Tėvai, kurių diena sukasi tik apie vaiką, ne tik greitai pradeda patys nuobodžiauti, pasidaro nuobodūs kitiems, bet ir klaidingai galvoja, kad taip suteikia vaikui viską, kas geriausia.

Pagrindinis vaiko poreikis yra dalyvauti aktyvaus suaugusiojo gyvenime, nuolat jausti fizinį kontaktą ir stebint semtis patirties ateities situacijoms. Vaiko vaidmuo mamos rankose yra pasyvus, bet visi jo pojūčiai aktyvūs – tiesiog sugeria informaciją. Jis mėgaujasi atsitiktiniais bučiniais, pakutenimu, pamėtymu į orą, bet pagrindinis jo darbas yra stebėti suaugusiųjų veiksmus, poelgius, reakcijas, bendravimą su kitais.

11816798_452857051542243_8903385951718779956_n Prieraišus ugdymas pagal indėnus Prieraišus ugdymas pagal indėnus 11816798 452857051542243 8903385951718779956 n

Užgniaužti šį stebėjimo poreikį paguldant vaiką pilvu į viršų ir klausiamai ar su šypsena žiūrėti į jį, kol jis klausiamai žiūri į jus, yra akivaizdus nesusipratimas; tai kaip reikiant supainioja jo sąmonę. Vaikas prigimtinai tikisi stiprios, nuolat veikiančios centrinės figūros, o vietoje to gauna emociškai persistengiantį, reiklų suaugusį, kuris nuolat siekia vaiko pritarimo. Natūralu, kad vaikas duos žinoti apie šį nepasitenkinimą taip kaip moka – verkdamas, tik tai nereikš, kad jam trūksta dėmesio. Jam trūksta didesnio įtraukimo į įprastą suaugusiųjų gyvenimą.“

Manau, kad svarbu šią teoriją suprasti teisingai. Jos šalininkai nesiekia “sugrįžti į akmens amžiaus laikus”. Laiką su vaiku galima leisti ir šiuolaikiniais būdais, tiesiog jam gali būti įdomiau plauti indus, gaminti valgyti, stebėti, kaip jūs atsiskaitote banko kortele už pirkinius, nešti šiukšles, t.y. daryti viską, ką jam vėliau pačiam teks daryti vienam.

P.S. Nuotraukos asociatyvios.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.