Pusmečio melancholija

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), periodiškai visus metus laiko rašys įrašus Mamystės tinklaraščiui ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą. (Kalba netaisyta)

Šį rytą aš pabudau labai prastos nuotaikos. Atrodė viskas šiandien, kaip tyčia, ne taip. Dalykai, kurie verčia mane būti savimi tartum mane išdavė. Rašyti nesiseka, talentą skaniai gaminti vaikas „išbrokina“ su kiekvienu atsisakytu košės šaukštu (gerai, kad bent šuo lapnoja, kad net ausys linksta). Taip slankiodama iš kampo į kampą, atlikinėdama buities reikalus pildžiau save savigrauža. Rodės, būtų pats laikas išsiverkti, ale neina.

Įėjau į kambarį kaip tik tą akimirką, kai mažoji pradėjo budintis iš rytinio miego. Priguliau šalia, padėjau galvą ant pagalvės ir stebėjau. Kaip ji palengva papūtusi lupytes išsiražė, pasitrynė akytes. Skruostai įraudę nuo gero, šilto miego. Praplėšusi akis akimirką mane stebėjo, o galutinai supratusi, kad nebesapnuoja išsišiepė savo didžiule bedante šypsena. Tuomet rankelėmis puolė siekti mano veido.

Ir tada man pasipylė ašaros. Aš verkiau, o mano dukra toliau išsišiepusi čiupinėjo man skruostus ir nosį.

Maniau, kad, kai gims vaikas, vidinis chaosas susidėlios į lentynėles. Kad vertybės savaime persidėlios, kad vaikas bus kaip koks nušvitimas. Iki nėštumo ne kartą esu kovojus su savo vidiniais demonais, atnešančiais man juodus periodus. Todėl, pamenu, kalbėdama su drauge dar prieš gimdymą sakiau jai, kad labai bijau pogimdyvinės depresijos, nes apskritai esu broken.

Dukrelei visai neseniai suėjo pusę metų. 6 mėnesiai, kaip ji atsirado mūsų gyvenimuose ir vakarus mes leidžiame visi kartu dūkdami ir krykštaudami. Honestly, pati sau pavydžiu tos laimės pliūpsnių, skardaus juoko. Kaskart, kai vyras skraidina vaiką per kambarį ar dainuoja jai savo daineles, o ji klykia iš pasitenkinimo – man užgniaužia kvapą – kaip man taip pasisekė?

Ir vis tiek, prieš kokį gerą mėnesį, kone kasdien sėsdavau pradėti teksto tokiais žodžiais:  „Man atrodo, man depresija“.

Ir ne dėl motinystės rūpesčių, o dėl to, kad gimus vaikui mano vidinis pasaulis stebuklingai nesusilopė. Maža to, jog toliau reikia kiekvieną dieną dirbti ir kovoti pačiai su savimi, savo emocijomis, savo tuštybėmis ir vertybėmis, tai dar prisideda atsakomybė tvarkytis su tuo greičiau ir efektyviau. Dabar negaliu praleisti dienos lovoje ar ant sofos spoksant serialus ar liejant ašaras. Ir ne dėl to, kad nėra laiko. O dėl to, kad kol aš užsiimu savigrauža, ta didelė bendantė šypsena ieško atsako, o aš – nenoriu praleisti nė akimirkos.

2 komentarai
  1. O taip… labai pažįstama. Vienas tų kartų, kai galėčiau po tekstu dėti parašą. Ačiū.

    Tikrai vaiko gimimas nekeičia moters vidinio pasaulio. Lygiai kaip ir mylimojo sutikimas ar santuoka. Kartais pasitaiko tokių istorijų, bet žiūriu į jas skeptiškai. Gal kūdikis tik palieka mažiau laiko galvoti, nes turint daug laiko “prigalvoji” daug problemų. Aš, pvz., “atsigavau” nuo tokios melancholijos sūneliui susirgus, iš karto mobilizavosi dvasinės jėgos. Ne pradingo “vidiniai demonai”, kaip rašo autorė, bet nekreipiau į juos dėmesio. Mažiau reikia juos feedinti:)

    Tokiom dienom galvoju apie save vaikystėj, apie savo mamą. Juk mama atrodė absoliučiai superherojė, visagalė, į kurią visuomet gali atsiremti.

  2. Tikrai, kartais reikia sau priminti, kad be musu psichologijos yra ir fiziologija. Juk mes maitinam, hormonai gyvena mumyse savo gyvenima. O mes vis reflektuojam, reflektuojam. O jie ten saiposi is musu ( hormonai).

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.