Mokykimės gyventi realybėje

Dabar, kai fotografijos projektas “Mamystė” įsibėgėjo, gauname visą puokštę atsiliepimų. Šiaip jau esu labai jautri bet kokiai kritikai. Dažniausiai norisi apsiverkt, užsidaryti, ištrint visą turinį. Dar tik mokausi suprasti, tai, ką man sakė viena iš mamų: jeigu blog’as turi heiter’ių, vadinasi viską darai teisingai.

Rašau šį straipsnį, kad nereiktų kaskart aiškint, o užtektų tiesiog numesti nuorodą. Šis įrašas – atsakymas tiems, kas nori “labiau įkvepiančių mamų istorijų arba dailesnių fotografijų.” Važiuojam.

Čia yra mano Facebook profilio nuotrauka.

FB foto  Mokykimės gyventi realybėje FB foto

Ar aš atrodau taip kasdien? Ne. Čia nuotrauka iš mano vestuvių, kurių rytą aš praleidau grožio salone. 5 valandas mane dažė, purškė, lakavo, klijavo ir statė. Po to užsakyta profesionali fotografė (beje, ta pati Laura Vansevičienė) padarė kelis šimtus kadrų, kurių viename pagavo mane va šitaip net išsižiojusią juokiantis. Metus laiko ši nuotrauka kabo lyg mano vizitinė kortelė, pristatanti mane tiems, kurių nesusitinku kasdien. Ar aš taip juokiuosi kasdien? Tikrai ne.

Štai kaip atrodžiau šįryt išlipusi iš lovos, dar prieš dušą.

manofoto  Mokykimės gyventi realybėje manofoto
Kodėl aš jaučiuosi keistai viešindama tikrą savo nuotrauką? Juk į Instagram’ą dedam „no filter“ tik tada, kai atsitiktinai pataikom tokį apšvietimą, kad veidas būna kaip nufotoshopintas. Tada išdidžiai žymim ir sakom, va, kokia aš graži. Ir tai, po velnių, padariau net tris kadrus toje vonioje, nes pirmosios fotkės tai tikrai baisios buvo. Čia jau nebe baisi, jeigu ką.

Ar depresuoju? Mano žiniomis, ne. Ar nuotrauka „depresova“? Čia jau nuo žiūrovo priklauso…

Nuo žiūrovo, kuris arba įpratęs prie plastikinio grožio, arba ne.

Marilyn  Mokykimės gyventi realybėje Marilyn2013 metais teko praleisti laiką Los Angeles, kur, drauge su blogerių – fashionist‘ų kompanija vykom į Coachella muzikos festivalį dirbti. Darbas atrodė taip – į patį festivalį neini, bet per dieną turi sudalyvauti 4-5 vakarėliuose (jie vykdavo nuo ryto), kur turi nusifotografuoti su iš anksto atsivežtais įvairių prekės ženklų drabužiais ir daiktais, rodyti kaip fainai gyveni ir kelti nuotraukas į savo milijoną sekėjų turintį blog‘ą, Instagram‘ą ir tt. Turbūt nė nereikia sakyti, kad aš ten tik šiaip sau bimbinėjau ir tiesą sakant nežinojau, kur atsidūriau, kol ten neatsidūriau.

Socialinė medija prieš tris metus dar nebuvo taip stipriai įleidusi šaknis Lietuvoje, todėl būnant ten man buvo neapsakomai didelis šokas pamatyti, kad žmonės ne bendrauja, o žiūri į telefonus, kad maistas yra ne valgomas, o fotografuojamas. Nelygiai dryžuoti kokteiliai yra piktai siunčiami atgal, nes nuotraukoje neatrodys gražiai. Viskas, ir aš turiu omeny, absoliučiai VISKAS, ką žmonės ten darė buvo skirta kamerai. Tos merginos, kurios šiaip jau seniai pažįstamos ir dažnai kartu dirba, net šnekėdavo tarpusavy taip, lyg jas įrašinėtų. Kas beje, nebuvo toli nuo realybės, nes jų pokalbiai buvo jų blog‘o įrašų pagrindas. Jų reakcijų spektras svyravo nuo „Oh, my God“ teigiamo, iki „Oh, my God“ neigiamo. Daugiau nieko.

darbas  Mokykimės gyventi realybėje darbas

Aš pamenu kaip skambindavau savo dabar jau vyrui vakarais ir sakydavau: „Gelbėk mane iš čia“. O jis juokdavosi ir sakydavo, kad aš turbūt vienintelė tokia trenkta, kuri nesimėgauja esama situacija. Juk all drinks for free… Bet aš tikrai, kaskart norėdavau pasibelsti toms merginoms į kaktą, nulupti tą plastmasinį sluoksnį ir pasikalbėti su ten esančiu žmogumi. Juk jos negimė tokios?

Todėl šiandien aš esu be galo laiminga, kai galiu šnekėti su tikra Edita, tikra Inesa, Neringa, Roberta ar Birute (na, visų jūsų nevardinsiu, suprantat apie ką aš čia), kurios be pridėtinių pastangų, be maivymosi, be apsimetinėjimo, atvirai ir nuoširdžiai įsileidžia mane į savo namus ir pasakoja, kaip joms sekasi gyventi. Ir man jos atrodo tūkstantį kartų drąsesnės negu kokia selebritė ant “Žmonių” viršelio, kurią nupaišė, o po to dar ir paspalvojo. Ir pasakoja, ji turbūt stipriai paredaguotą savo gyvenimo istoriją, tik tą, kur viešumai.

Kas atsitinka su skaitytojais ir žiūrovais, kurie nuolat valgo tik stilingas Jagelavičiūtės nuotraukas ir žurnalų sėkmės istorijas? Va iš čia, mano supratimu, ir atsiranda realybės maišymas su depresija. Tada mūsų, eilinių moterų ir mamų kasdienybė tampa nepakankama, mes bandom kopijuoti tokius idealistiškus gyvenimus ir transliuoti juos per savo asmenines paskyras. Panašiai, kaip aš, su ta savo vestuvine nuotrauka Facebook profily.

Tai, kad mama pasidalina savo istorija apie kūdikio netektį yra realybė. Deja, net kasdienybė Lietuvoje. Ar žinote, kaip atrodo vaisiaus pašalinimas? Ne? O kažkam teko tai išgyventi ir ji nešiojasi tą patirtį su savimi kasdien. Tokių yra ne viena, ir aš tikiuosi, kad dalindamosi savo tikrais išgyvenimais, ar tai būtų stipri liga, ar ant žemės krentantis vaikas, dar viena bemiegė naktis, o gal begalinė laimė pagaliau sėkmingai susilaukus kūdikio, mes randame bendrumą ir nusiraminimą realybėje. Kai matome, kad ne visos kasdien atsibunda su makiažu, ne visos moka gražiai fotografuoti ir publikuoti nufiltruotras nuotraukas, ne visų vaikai išėję į kiemą su baltomis „kalgotkėmis“ su tokiom pačiom ir grįžta. Tada man tampa ramu. Ir tada aš nebedepresuoju dėl savo „neidealios“ kasdienybės. Tada aš ja džiaugiuosi. Tos laisvės palinkėsiu ir jums.

Ir pabaigai, apie teksto suvokimą. Šiek tiek įgeldama sakau, kad viskas priklauso nuo skaitančiojo, o ne nuo istorijos. Kaip aktorių mokymuose, pabandykite tokį pratimą – perskaitykite žemiau esantį tekstą susiraukusi, pavargusi, nelaiminga:

Tikrai, pamenu, nueidavom anksčiau pas draugus ir galvodavau: „Na, negi jie nežinojo, kad ateinam, susitvarkyt negalėjo?” Tai dabar juokas ima. Gali eit ir rinkt iš paskos kiek nori…

O dabar paskaitykite šiek tiek ironiškai, su šypsena, kuri galiausiai išvirsta į skardų juoką:

Tikrai, pamenu, nueidavom anksčiau pas draugus ir galvodavau: „Na, negi jie nežinojo, kad ateinam, susitvarkyt negalėjo?” Tai dabar juokas ima. Gali eit ir rinkt iš paskos kiek nori…

Būtent taip man šituos žodžius sakė labai nuoširdi, rami ir linksma Mamystės herojė Edita.

Kai mes atprasime nuo filtruotų vaizdų, tai ir mūsų pačių realybė mums nekels depresijos. Nes ir kasdienybė įkvepia.

2 komentarai
  1. Vakar atradau jūsų foto projekto herojes ir tiesiog rijau tekstus ir vaizdus akimis! Negalėjau sustoti, kol visko neperskaičiau. Buvo taip tikra, gyva, emocinga – visais kampais. Ir labai praturtino mano savijautą, kiek bendro atradau:) ačiū, labai ačiū!

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.