Sąmoninga mamystė. Trečiojo mėnesio link.

Svečio rubrikoje “Vienos mamos istorija” moteris, pavadinsime ją Aukse (tikrasis vardas man/redakcijai žinomas), periodiškai visus metus laiko rašys įrašus Mamystės tinklaraščiui ir tokiu būdu su jumis dalinsis savo jausmais, patyrimais ir išgyvenimais. O mes galėsime stebėti jos raidą. Iš moters į mamą.

Praeitą savaitę apsilankiau savo darbovietėje susitvarkyti atostogų reikalų. Kaip ir priklauso, prasukau garbės ratą „parodyti“ kolegoms vaiką. Maždaug ties trečiu žmogum pradėjau dairytis durų link (nors buvo dar tik pirmas aukštas iš trijų), o ties penktu, jau norėjosi trankyti galvą į sieną.

„Nuuuu tai kaip ta mama būtiii? Faaaainaaa?“, paklausdavo kone kiekviena moterytė, o žiūrėdama į jų akis matydavau didžiulę viltį (ir net raginimą), kad va štai aš pradėsiu pasakoti: kaip mes, abidvi su dukrele, bėgam susikibusios už rankų didžiule spalvota vaivorykšte, o aplink mus čiulba maži paukšteliai ir skraido gražiausi drugeliai. O vaivorykštės gale „paliubomu“ sėdi leprikonas apsikabinęs aukso puodą, kurį mes ramia sąžine prabėgame, nes MUMS DABAR NIEKO NEBEREIKIA, palikdami mažąjį žaliąjį žmogeliuką su „WTF“ išraiška veide.

Prisiekiu, man kartais atrodo, kad mūsų valstybės valdymo mechanizme, yra kažkoks slaptas organas samdantis moterytes skleisti motinystės „pozityvą“, taip skatinant demografiją, o realybę ir tokias mamas kaip aš nugrūdant į pogrindį…

Ir jei nors vieną milisekundę pavėluoji į tokį klausimą atsakyti teigiamai ar padarai tai per mažai entuziastingai, tuoj pat pamatai TĄ, didžiulio nerimo ir smerkimo žvilgsnį. Todėl sąžiningai prisipažinsiu, jog nepuolu tokioms aiškinti ką išties mąstau apie motinystę. Iš dalies, nes bijau tos reakcijos, iš dalies, dėl to, kad žinau, jog jos niekada nesupras.

In my defence, apie tikrąją motinystės pusę aš kalbu. Ir ne tik pasislėpus už anonimiškumo šiais tekstais. Aš kalbu su tais, kuriems dar yra vilties. Štai mano geriausia draugė atvažiavo pas mane pirmą savaitę po gimdymo ir tarė „papasakok man, žinau, kad tu papasakosi taip, kaip IŠ TIESŲ YRA“. Ir aš pasakojau. Bandydama žindyti dukrą pasakojau viską. Aną savaitę atvažiavo aplankyti draugų pora. Tuo tarpu, kol draugės vyras paklaikusiu žvilgsniu klausė apie mūsų naująjį gyvenimą, jo žmona intensyviai manęs klausinėjo svarbių klausimų. Klausimų ne tik apie fizinę nėštumo, gimdymo ir vaiko auginimo būklę, bet ir dar svarbesnę – emocinę. Ir aš pasakojau. Ir tas faktas, jog jos vyras buvo toks paklaikęs mane tik džiugina – jis supranta, jog tėvystė nėra „tep liap“ „projektas“, o tai jau yra sąmoningos tėvystės ženklas.

Man labai artima siela netikėtai pastojo. Neplanuotai. Reliatyviai ankstyvoj santykių pradžioj. Kai susėdom jau abi pilvotos pakalbėt, ji prisipažino: „Mes supratome, jog labiau norime šio vaiko, nei nenorime“. Ir aš ploju atsistojus už tokį sprendimą, už drąsą taip pasakyti. Nepriimti sprendimo turėti vaikelį nes „to tikisi artimieji ar visuomenė“, nes „dievas taip davė“, o atsisėsti ir leisti sau pasvarstyti, ką iš tiesų tai reikš tavo gyvenimui, tavo partnerio gyvenimui, tavo būsimam (arba ne) vaikeliui – leisti sau apsvarstyti VISAS galimybes. Sąmoningai priimti šį sprendimą, sąmoningai priimti tėvystės iššūkį.

Aš niekada nesmerkiau žmonių sprendimo neturėti vaikų. Tapus mama, tik dar labiau palaikau ir gerbiu žmones pasirenkančius gyvenimą tik SAU. Paradoksalu? Galbūt. But reallity strikes so hard once you have a baby. Taip taip, motinystės euforija „veža“, bet mylėti save ir nebijoti to pripažinti nėra blogai ar smerktina. Tapus mama, mano pagrindinis patarimas: nebūti mama, jei yra nors kiek abejonių. Vaikas nėra kažkas, kas turi kažką „pakeisti“ tavo gyvenime. Tai yra kažkas, kas „papildo“ tavo gyvenimą. Ir jei šis papildymas priimtas sąmoningai, tai jis nuspalvins Jūsų dienas fantastiškiausiomis spalvomis. O jei ne..? Nežinau.  Neturiu „kompetencijos“ atsakyt į šį klausimą, bet žinau, jog matau per daug „ne savo gyvenimą gyvenančių mamų“.

Šiandien mane jau yra aplankius ta tikroji motinystės euforija. Kai myli taip smarkiai, kad net stoja ašarų guzas gerklėj. Ir nors mano dukrelei dar tik 2,5 mėn. bet man JAU gaila praėjusio laiko. Štai ji nebenori miegoti ant mano krūtinės (nors dar neseniai nervinaus, jog negaliu nei pusvalandžio pabūti pati su savimi).

Šį rytą šokau su mažąją ant rankų ir džiaugiausi tomis, trumpomis akimirkomis, kuomet ji mieliau glaudėsi prie manęs, nei norėjo bandyti pažinti aplinkinį pasaulį. Ir tai neišvengiama, nes ji AUGA, ji vystosi. Todėl skirdama savo dienas vaiko auginimui aš labai daug laiko praleidžiu galvodama apie sąmoningą tėvystę. Ko aš noriu išmokyti savo vaiką? Kaip išugdyti iš jos asmenybę, bet neprimesti savo įsitikinimų ar ambicijų. Kaip nepaslysti ant savo „ego“ ir leisti savo vaikui turėti SAVO svajones, vertybes, pomėgius. O po to – sugebėti visą tai priimti. Kodėl? Nes šiandien, būdama mama aš ne tik suprantu savo mamos žygdarbius ir aukas, bet ir… klaidas. Taip, jos neišvengiamos. Bet… Galbūt… Jei nepriimsime tėvystės, kaip natūralios duotybės, o sąmoningai ją išgyvensime galėsime tų klaidų sumažinti iki minimumo?

P.S. Žinot apie ką dabar svajoju? Apie popietę kirpykloje stebuklingam virsmui į žmogų iš šiandieninės kaliausės… 🙂

Profilio nuotrauka (Auksė)
Auksė

Auksė pati pirmoji prisijungė prie Mamystės rašytojų. Ji visiškai atvirai, nuo pat nėštumo periodiškai pasakoja savo išgyvenimus skaitytojoms.

4 komentarai
  1. Mano pirmas vizitas kirpykloje buvo, kai dukrai buvo kiek daugiau nei mėnesiai. O dievai kaip tai buvo tobula 😀 Nepaisant to, kad mano plaukai ilgi ir beveik visada surišti į kuodą.

  2. Kai mano dukrai buvo 1,5 mėnesio, močiutė pirmą kart “išleido” porai valandų pas manikiūristę. Jerrrrgau kaip buvo gerai! Nors šiaip nemėgstu ryškių manikiūrų, bet tąkart nagus ir kojų, ir rankų paprašiau nutept raudonai raudoniausiai 🙂

    Kitą savaitę dukrai jau bus vieneri. Nemoku nusakyt to pilnatvės jausmo rytais, kai ji atsibunda ir mes įsikeliam ją į savo lovą. Ji susiriečia į kamuoliuką tarp mūsų su vyru ir mes visi trys susiglaudę dar 15 minučių “pamiegam” 🙂 Ir tik dabar jaučiu, kad jau po truputį “grįžtu į save”, tik grįžtu jau kitokia – ramesnė, kantresnė, supratingesnė, su daugiau meilės… gerokai perkračius vertybes, išgyvenus nemažą vidinį chaosą ir vėl tvarkingai sudėliojus viską į stalčius. Nesakau, kad tie stalčiai kartais ir vėl neapsijaukia 🙂

  3. Kaip tik “sėdžiu” trečiam nėštumo trimestre ir susikaupiau visus rubrikos įrašus perskaityt. Nustebino ir nudžiugino tas sarkastiškas balsas prieraišios tėvystės gugavimų kontekstuose (mano aplinka kažkokia tokia pasitaikė).
    Lauksiu daugiau patirčių, bus kur nusiraminti, kai aplinkiniai pradės savo nuomonę piršt, kaip migdyt ir kuo maitint 🙂

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.