Skaitytojos laiškas Mamystei: apie tai, kaip būna IŠ TIKRŲJŲ

Labas, Mamyste,

Nusprendžiau parašyti, gal mano istoriją papostinsite savo tinklaraštyje  (anonimiškai ☺), ir gal ji bent kiek padės kitoms šviežiai besirengiančios tapti mamomis.

Mano požiūris ir patirtis skiriasi nuo daugumos jūsų herojų.  Man nebuvo etapo “kodėl man niekas nesakė kad bus taip sunku????”. Atvirkščiai.

Mes planavome nėštumą, su vyru abu 30+, subrendę ir ne jaunučiai. Kadangi pastoti sekėsi sunkiai ir truko ilgai, o instinktai vertė domėtis vaikais, tai skaičiau ir domėjausi daug. Tapusi nėščia – dar daugiau, atradau tinklaraščius, tokius kaip “Mamystė”, “Mamalogas” ir pan. Ir susidūriau su visuotine gąsdinimo kultūra. Iš visur skambėjo KAIP BUS BLOGAI.  Kad “iš tikrųjų” tik vaivorykščių apsivalgiusios pagimdžiusios svaigsta iš meilės vaikui, kad gimdymas yra košmaras, kad pirmas mėnuo bus vien ašaros nes bus labai, labai blogai. Nu visiškai blogai. Vaikas tik klyks, o aš raudosiu ant kilimo parkritusi šalia, savaitę neplauta galva ir t.t. You know what I mean.

Pamenu, kai sužinojau, kad laukiuosi, geriausia draugė buvo ką tik gimdžiusi ir apšvietė mane, jog tiek gimdymas, tiek pirmi mėnesiai yra 100 kartų sunkiau nei galima net įsivaizduoti. Kai laukiausi 7mėn, vyras į svečius pasikvietė bendradarbį su žmona, kurią buvau mačiusi max du kartus, bet kuri atėjusi iškart sugebėjo man pilvotai pranešti “atėjom jūsų pagąsdinti” (patys turi 2 vaikus). Vienas pažįstamas, sutikęs mane pietaujančią mieste, suskubo pasakoti, koks jo žmonai buvo sunkus gimdymas, kaip prasiplėtė klubų kaulai, ir kad man braškėdami irgi prasiskirs. Tik pažįstamas!!!

Taigi, prie ko lenkiu – į nėštumo pabaigą, prisiskaičiusi ir prisiklausiusi istorijų “kaip bus IŠ TIKRŲJŲ”, buvau vos ne depresijoje ir net nebelaukiau gimdymo ir vaiko, nes juk žinojau, kad:

  1. Mirsiu iš skausmo gimdydama, nes bus labai blogai, o personalas, jei neduosiu bapkių, tik tyčiosis;
  2. Pirmus tris mėnesius vaiko nemylėsiu, nes nesu nukvakusi supermama;
  3. Po gimdymo tik verksiu ir raudosiu nes o dieve kaip sunku rūpintis vaiku;
  4. Vaikas tik klyks ir cyps ir vėl klyks paskui vėl cyps;
  5. Nesiprausiu, nevalgysiu,  nesiskusiu pažastų ir apskritai gyvensiu kosTmose. Vsio.  Gyvenimas bus baigtas. Apie vyrą išvis pamiršiu.

Paskutinės nėštumo savaitės buvo labai sunkios emociškai, nes juk bet kada galėjo prasidėti TAS košmaras ir užsibaigti mano, kaip žmogaus, gyvenimas.

Ko aš siekiu šiuo tekstu? Gal bent viena nėščioji laukdamasi nesileis tiek pribauginama, kad nėštumo gale kasdien bijos, kad gal padarė klaidą ir nebenori vaiko. Juk iš tikrųjų nebūtinai bus labai blogai.

P.s. pagimdžiau lengvai, vaikas papuolė ramiakas, nemiegotų naktų kol kas beveik nebuvo (taip, vaikui tik 4 mėn., bet pradžia jau yra), ašarų dar neliejau nė karto, na tik nubraukiau gal porą kai krūtinė užtino ir sukilo temperatūra.  Dabar labai gailiuosi, kad apsikartinau nėštumo pabaigą, nes šventai įtikėjau visomis baisybėmis, kurias visi netingėdami man sakė.

IŠ TIKRŲJŲ juk būna visaip, ne tik labai sunku.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.