Mano netekties istorija

Dalinuosi skausminga skaitytojos istorija. Besilaukiančioms siūlau geriau paskaityti kitus įrašus. O jau auginančioms vaikus įkeliu šį įrašą, nes jame užčiuopta opi problema: mes kartais nemokame būti su kitų žmonių skausmu: kišame galvą į smėlį, nes nežinome, kaip kalbėti. Apie tai mamos guodėsi knygoje “Mamystė” ir pati savo kailiu tai patyriau. O sunkume esančiam (kad ir kas tai būtų – ankstukas, negalia, ar neduokdie – netektis) juk labiausiai trūksta draugiško klausimo: „Kaip tu?”, „Kuo galiu padėti?”. Nebūtina žinoti, kaip žmogus jaučiasi. Būtina pabandyti suprasti, pasėdėti tyloje, kartu paverkti, apkabinti.

*

Nežinau ar mano istorija bus kažkam įdomi, bet vis Feisbuke randu mamų, kurios prarado savo mažylius dar gyvenančius pilvelyje. Matau, kaip jos ieško paguodos, pagalbos, kad kažkas pasakytų, jog kažkada nebeskaudės širdelės dėl to. Bet taip nebus, širdį skauda ir labai… Bet su laiku išmoksti su tuo gyventi.

2016 metų gegužės 16 d. ankstus rytas, teka saulė, buvo toks gražus rytas… Nemiegojusi stoviu prie lango, glostau pilvelį, kuriame gyvena mano princesė ir sakau, kad jau tuoj tuoj mes susitiksime, kad greitai laikysiu ją glėbyje. Atėjusi akušerė pakvietė ateitį paklausyti judesiukų. Guliu, klausau tą širdžiai mielą garsą ir staiga spengianti tylą… Bet tuo metu dar nesupratau, kad mano mažylės širdis nustojo plakusi… Atlėkė, akušerė, sako, gal su aparatu kažkas negerai. Greitai buvo pakviesta gydytoja, atvežtas kitas aparatas. Visame tame sąmyšyje nebesupratau, kas vyksta, tiesiog nenorėjau suvokti, kad mano princesė, kuria nešiojau savo pilvelyje 9 mėnesius iškeliavo į dangų su manimi net nesusitikusi…

Atlėkė vyras, buvau išvežta į didesnę ligoninę… Vyras iki pat ligoninės nenorėjo tuo tikėti ir galvojo, kad niekas nieko nesupranta, tikėjo kad mūsų mergytė gyva ir mes tuoj susitiksim. Tačiau kitos ligoninės daktarai tik patvirtino, kad mūsų mergaitės širdelė neplaka, kad pagimdžius neišgirsim jos verksmo… Labai didžiuojuosi savo vyru, kuris taip greit susiėmė ir palaikė mane…Nėra ko pasakot, kaip buvo sunku girdėti kitų moterų gimdymus ir klausyti kaip verkia jų mažyliai…

Esu tik dėkinga, kad šalia manęs buvo mylimas žmogus ir nuostabus gydytojai, kurie ir apkabindavo, ir viską paaiškino… Taigi, kad ir kokia atrodo buvo baisi ta diena, bet aš išvydau pačią gražiausią tamsiaplaukę princesę <3 Mūsų angelas buvo tokia panaši į tėvelį, tokia graži! Ir nuo tos dienos mes turime nuosavą angeliuką… Mažylės mes netekome dėl tikrojo virkštelės mazgo. Po visko buvau šoke, po gimdymo net neverkiau… Viską suvokiau tik atsikėlusi kitą rytą… Taigi, vietoj to, kad ruoščiau savo mergaitę kelionei namo, aš visur ieškojau suknelės, kad bent galėčiau ją palaidoti kaip princesę!

Po laidotuvių vieni vis dar klausdavo ar dar nepagimdžiau, kiti viską žinodami tiesiog manęs vengdavo. Va, čia buvo skaudžiausia, kad žmonės nežinodami ką pasakyti tokių atveju, tiesiog bėgdavo nuo tavęs. Jau geriau, tiesiog kalbėtų apie kažką kitą.. Svarbiausia tokių laikotarpiu yra šeima ir artimieji, kurie yra viskas…

Grįžau į senąjį gyvenimą, nors pirmaisiais mėnesiais kartais atrodydavo, kad išprotėsiu… Kaip tik tuo metu visi draugai susilaukė mažylių, sveikindavai juos, o širdyje norėjosi rėkti, kad mano mažylė butų jau paaugusi… Ir visą laiką pamačius mergytes galvoju, kad ir mano mažylė jau butų tokia, kad jau bėgiotų… Bet tas galvojimas nieko gero neatneša, nes niekas nepasikeis tik dar labiau skauda…

Bet grįžkim prie tų mamų, kurios nori, jog kažkas pasakytų, kad ateityje viskas bus gerai… BUS TIKRAI! Šio gražaus birželio mėnesio pabaigoje, turėčiau savo glėbyje supuoti sūnelį! <3 Mūsų angelas, mūsų Godutė atsiuntė mums broliuką… Ar baisu? Net labai… Bet veji visas mintis tolyn, ir gyveni su ta mintimi, kad viskas bus gerai, kad mes turime savo angelą ir kitaip tiesiog būti negali!!! Norėčiau būti toms moterims viltimi, kad stebuklas įvyksta, kad viską įmanoma išgyventi ir gyvenimas viską sudėlioja taip kaip turi būti…

Incognito

Šių tekstų autorės pasirinko rašyti anonimiškai.

2 komentarai
  1. Taip gaila skaityti, baisu įsivaizduoti… Apsiverkiau. Prisiminiau savo džiaugsmą pagimdžius savo princesę, baisu net įsivaizduoti, kad galėjo būti kitaip… Užuojauta…

  2. Pirma mintis buvo – kaip aš jus užjaučiu ir norėčiau apkabinti, bet tuomet užverčiau šį straipsnį…nes tikrai manęs niekas neišmokė kaip elgtis kai kažkam skauda…bet atsiverčiau jūsų istiriją ir rašau, kad žinotumėt,jog mano visos geros mintys ir linkėjimai su jumis ir jūsų laukiamu stebuklu, laikykitės!

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.