Socialinis mamos statusas

2015-04-06 20.32.14 Socialinis mamos statusas Socialinis mamos statusas 2015 04 06 20

“Tai tu iš tų, kur toliau gyveni savo gyvenimą, ar visgi užsibaigei namie?” prieš dvi dienas manęs paklausė mano ex. Kaip durnė bandžiau aiškinti, kad klausimas neadekvatus ir tik dar labiau įklimpau.

“O tai ką čia prižiūrėti, kai ji dar nekalba?” paklausė kitas draugas, kuris aplankė mane prieš porą mėnesių. Nusijuokiau apšalus.

“Nu jo, šitą bajerį suprast, tai kaip minimum reikia vaiką turėti ir dar blogą apie motinystę rašyti” mano humoro jausmą lygioj vietoj sukritikavo kitas.

Tiesa, dar kiekvienas turi po “draugę-mamą, kuri visai atsipalaidavus, iškart dirbo ir tas vaikas visai laimingas dabar”.

Tai aš dabar galvoju, ar čia man taip nepasisekė su draugais (ir aš rašau grynai tiriamaisiais tikslais, kad jūs pasakytumėt, jog jums taip nėra ir tai nėra didelė socialinė problema apie kurią visos tylim), ar tikrai kalbėdami apie patyčias Lietuvoje galim išskirti ir dar vieną – mamų kategoriją. Ji pasižymi tuo, kad viskas, ką tu pasakysi bus panaudota prieš tave, argumentuojant, kad “čia dėl to, kad ji vaiką turi, tai susisuko smegenėlės”. Aš net neabejoju, kad bet kuris iš tų draugų paskaitęs šitą post’ą pasakytų – “nu va, ir vėl jautruolė mamytė”.

Neseniai skaičiau tragikomišką straipsnį apie neįgaliųjų problemas Lietuvoje. Akloji paprašė aplinkinių pagalbos išlipant iš traukinio, o šie ją pakėlė ant rankų ir išnešė. Moteris sako: “aš gi vaikščioti tai moku”. Arba kita neįgaliojo vežimėly laukė troleibuso, kai atvyko pirmasis, keli vyrai supuolė ir įkėlė ją į tą troleibusą, net nepaklausę, ar šis jai tinka. Netiko. Ta moteris pasakė: “atrodo, kad visi galvoja, jog jei neįgalus, tai ir durnas.” Tai, turiu pripažinti, kad aš labai panašiai jaučiuosi su mamyste…

Aš anksčiau galėdavau kritikuoti, juoktis, politikuoti ir tai būdavo priimama kaip individuali nuomonė. Dabar – ji yra “nurašoma”, kaip “supermamytės”. Aš nežinau, koks čia -izmas ir kodėl taip stigmatizuojamos mamos. Gal tikrai, tos prieš mus (kurios ir pastatė supermama.lt) buvo kokios nemalonios moterys, kurios labai reiškėsi ir kažkaip sukūrė ir įtvirtino tą ligšiol gajų stereotipą. Gal mums reikia pradėti jį keisti?

Gal tai tėra Vilniaus ir kitų didžiųjų miestų problema, kur būti “žiauriai užsiėmusiu” yra būtinybė ir privalumas? Kur visi jauni, gražūs, madingi – na, taip, niekaip jiems netinka tas apsiseilėjęs, rėkiantis vaikas į kadrą. And it’s OK! Tiesą pasakius, prieš pastodama aš buvau viena iš jų, nuoširdžiai nemėgau vaikų ir visais būdais juos aplenkdavau, ir tos mamos atrodė nepagrįstai piktos ir visi stereotipai veikė. Tai čia aš labai ir nekaltinčiau žmonių, nes, na taip jau yra. Kad ir Beata Tiškevič reklamuodama feminizmą pabrėžia, kad nebūtinai reikia turėti vaikų, kad ji nežino, kaip su jais elgtis ir tai neturėtų būti teisiama. Ir tai labai teisinga! Aš neprašau ir nesiūlau jai vieno įsigyti. Aš tik prašau (kartais visai nesąmoningai) nesityčioti iš tų, kurie jų turi.

Žodžiu, aš sutinku, kad galima nemėgti vaikų, norėti gyventi tik dėl savęs, mėgti vienatvę ar draugų būrį, karjerą, laisvalaikį – visa tai, ką, neva, mes prarandam, kai tik pagaminam naują žmogų. Bet gi friends will be friends, ne? Na, aš suprantu, jeigu žmogus nerado laiko per 9 mėnesius manęs aplankyti, tai jo ir nereiktų laukti rymant ant slenksčio. Bet iš principo, juk, jei tu įsivaizduoji, kad tas baisusis vaikas taip sugadino mano gyvenimą – gelbėk mane! Skambink, klausk, kaip sekasi, gydyk nuo depresijos, tempk į miestą, lankyk, kviesk į kiną, rekomenduok muziką – būk draugu nelaimėje. Sakysit, pati galėjau rodyti iniciatyvą? Rodžiau. Klausiau jų istorijų apie verslus, vyrus, skyrybas, vėl verslus, perskaitytas knygas ir slaptus romanus. Ir sąmoningai slėpiau, kad turiu vaiką, stengiausi, kad kalba nepasisuktų apie tai, ką ji naujo išmoko šiandien. Sąmoningai nesidalinau nuotraukomis Facebooke, kad mano faini draugai nevartytų akių, bet kasdien žiūrėjau į jų katinus vis kitoj dėžėj, dviračius, šuniukus ir memus – nes dalintis savo kasdienybe yra OK, tol kol tai nėra apie vaikus.

Kai dukrai buvo keli mėnesiai susitikom papietauti su draugais. Labai rezervuotai su vyru pasakojom apie tai, kiek laimės ji suteikia kasdien (aš tikrai ne iš tų “utiutiu” ir bandžiau jiems paaiškint, kad aš kasdien bent po valandą būnu nuoširdžiai laiminga, ta tikrąja, fundamentine laimės prasme, ko nejausdavau anksčiau:), tai jie vos ne choru pratęsė: taip, žinau tą jausmą, kai mūsų šuo ryte įšoka pas mus į lovą irgi būna labai gera…

THE END

3 komentarai
  1. Man atrodo, viskas priklauso nuo draugų kompanijos bendro savęs pozicionavimo. Pas mus dar niekas vaikų neturi, bet visos moterys-karjeristės susirinkusios KIEKVIENĄKART kalbam, kaip reikia padėt į vietą visas tas karjeras ir gimdyt kartu vaikus – kad turėtume apie ką kalbėti tuo pačiu metu. Ir šiaip – reik vaikų 🙂
    Žinok, sukryžiavus pirštus labai labai tikiuos, kad viskas su šita kompanija bus ok 🙂

  2. Nesu nei mama (bet ateityje norėčiau tapti), nei superkarjeristė (myliu savo darbą, bet sveikatos, draugų, mylimojo ir daug kitų dalykų dėl aukso luitų ir prestižo neaukočiau). Įrašą atradau, kai kažkas juo pasidalino facebooke. Viskam pritariu. Man netgi atrodo, kad kiekvienas laikmetis turi savo mąstymo madas, t.y. kaip mąstyti yra cool ir kaip necool. Tai man atrodo, kad dabar labai cool save pateikti kaip gyvenančią “dėl savęs” karjeristę. Lietuvoj “aš neturiu laisvalaikio”, “esu pavargus nuo darbų”, “neatostogavau jau tris metus” yra nesveikai savivertę pakeliantys žodžiai. Net man, ne mamai, nejauku prieš tas save ant pjedestalo iškeliančias karjeristes, nes blemba man patinka iš darbo išeiti laiku ir turėti laisvalaikio. Ne taip kaip joms, kažko siekiančioms. Nes man patinka dažniau laiką leisti su mylimuoju. Ne taip kaip joms, kurios socializuojasi vyno degustacijose, o tokios kaip aš noliferės neprisijungiam. Ir t.t. Kelios geriausios draugės jau turi vaikų. Kažkaip man negaila nei tų nuotraukų facebooke, nei baisiuosi pokalb ių temomis. Viskas savu laiku. Patiko pastebėjimas, kad pusryčių, vakarienių, šuniukų ir kačiukų foto yra labai ok, selfiai iš tūsų supercool, o va vaiko foto labai necool. Dažnai tenka būti užsienyje, kur visi gyvena savo gyvenimą ir nieko nekaso, ar tu šuniuko foto keli, ar vaiko. Kur mamos nestigmatizuojamos, o jei nori daryti karjerą – prašom, daryk. Tikiuosi, kad Lietuva tuoj išbris iš šito vis tik sovietinio mąstymo štampuoti žmones pagal jų atrodymą, pasirinkimus, socialinį ir šeiminį statusą. Šiaip įdomiausia, kad tie žmonės, kurie atseit prieš patyčias, kartais nevengia patys pasityčioti iš kitaip pasirinkusių (sau gyvenanti Tiškevič vs mamos ir pan. atvejai). Gyvenkime ir leiskime gyventi kitiems. Sėkmės jums, na o mane šis įrašas privertė pagalvoti apie savo magistrinio darbo tezės temą. Ačiū!

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.