Supermamos. O kas toliau?

Supermamos. O kas toliau? PSX 20170608 231307
Nuotraukos autorė Aušra Adakauskienė

„Na, tos jau supermamos! Joms negali duoti jokios pastabos, jokio patarimo, nes jos atseit viską žino. Iš interneto ir kitų mamų.“

„Stato ant blakstienų auklėtojas, mokytojus, gydytojus, kad ne taip prižiūri jų vaiką, nors pačios jo taip ir neišmoko jo naudotis puoduku, o verkiantį ar pykstantį ramina, įduodamos telefoną į rankas.“

„Jos atneša į darželį išeiginius rūbus, nepatikrinusios, ar vaikas jų dar neišaugo, nors savo išvaizda pasirūpina kruopščiai – kad suspindėtų per kalėdinę šventę vaiko darželyje tarp kitų mamų.“

„Jos deda į feisbuką tobulas šeimos fotosesijos nuotraukas, bet visai nekreipia dėmesio, kad vaiko raida atsilieka ir su juo reikia papildomai dirbti, lankytis pas specialistus ir domėtis terapijomis.“

***

Kai girdžiu tokius pasakymus (o jų girdžiu daug), suprantu, kad į supermamyčių kartą esu įrašyta ir aš. Jau pykina tos diskusijos, tai kartais tiesiog atšaunu: „Palaukit, betgi mes – Jūsų vaikai. Jūs mus tokias išauginote.“

Mūsų mamos didžiuojasi, kad jų vaikai tai jau nekrito ant žemės supykę, žinojo ribas, buvo mokinami gerbti vyresniuosius, nelįsti į svetimas spintas ir t.t., tegu kartais ir pavaišinant beržine koše ar pastatant į kampą. Tai kaip tokie tobuli auklėjimo įrankiai išaugino mus tokias – be proto reiklias visiems aplinkui, bet tik ne sau?

***

Visai neseniai buvau seminare, kurio tema – kaip susikalbėti skirtingų kartų žmonėms šeimoje. Ten sužinojau, kad auginu Z kartos (gimusiųjų nuo 2005 m.) atstovę, kurios pasitenkinimas savimi yra toks didelis, kaip daugiasluoksnis TUTU sijonas.

Mano dukra iš tos kartos, kuri painioja virtualų pasaulį su realybe, žino savo teises, bet ne pareigas, o jau 7-10 metų vaikai jaučiasi esantys suaugę, tačiau nesugeba susikoncentruoti ties ilgesniu tekstu ir jiems skirtas mokymo procesas privalo būti persunktas žaidybinių ir eksperimentinių elementų.

Visa ši informacija mane perliejo kaip šaltas vanduo – mūsų vaikai auga kaip asmenybės be vertybių? Be suvokimo, kad reikia dirbti, jei nori kažko pasiekti? Be kantrybės? Vien orientuotos į savo norus ir iš aplinkos laukiančios, kad jomis visi tik žavėtųsi?

Grįžau namo ir žiūriu į savo mylimą vaiką – ar ir iš tavęs išaugs monstriukas vardu „Viskas man“?

***

Kiekviena karta – vis blogesnė. Nepatinka man ta teorija ir aš negalvoju, kad supermamos yra blogesnės už „sovietines“ mamas. Tiesiog niekada vaikų auginimui nebuvo skirta tiek dėmesio ir reikšmės kaip dabar – visokios mokyklėlės, specializuoti leidiniai ir kartas nuo karto gimstanti dar viena nauja auklėjimo teorija. Mes kiekvieną klausimą galime pagooglinti, todėl patyrusios auklėtojos ar gydytojos žodis nebėra vienintelis mūsų žinių šaltinis. Žinome daugiau, keliame daugiau klausimų, užtat ir erziname autoritetus.

Ir negalvoju, kad mūsų vaikai išaugs į tokius, kuriems vartotojiškumas bus svarbiau už pilnaverčius santykius. Šiąnakt mažai miegojau, nes bandžiau tą savo Beveik Trimetę perkraustyti į jos lovą, šia proga išpuoštą žėrinčiais lipdukais, bet ji nepermaldaujamai kartojo: „Noriu mamos!“ ir savo rankomis tvirtai tarsi medžio šaknimis apsivijo mano kaklą. Kaip ant mano krūtinės išaugęs žmogus staiga ims šeimos nelaikyti vertybe?

Mūsų vaikai gimė pertekliuje – jie nematė bado, karo, okupacijos. Tikiuosi, ir nematys. Ar dėl to jie kalti? Kad ima gyvenimą pilnomis saujomis, nebijodami jo prarasti? Nieko netaupydami juodai dienai, nes iš viso nežino, kas ji tokia yra? Ačiū Dievui, kad nežino.

***

Ir vis dėlto tikiuosi, kad man niekada neteks savo vaikui, kai jis užaugs, priekaištauti, kokia jo karta neteisinga. Kad aš džiaugsiuos, jog ją tokią auginau. Ir kad man jis bus iš tiesų super – be jokios ironijos.

Profilio nuotrauka (Dovilė)
Dovilė

Pirmagimei dukrytei - beveik treji. Ir rašymas yra mano būdas iškalbėti tą džiaugsmą, kad ją turiu.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.