O tai kada geriausias laikas?

“Man dar visas gyvenimas prieš akis..“, „Oi, aš tai dar noriu pagyventi dėl savęs“, „Dar reikia pabaigti mokslus, įsigyti naują mašiną, būstą“, „Dabar laikas karjerai, spėsim su tais vaikais“. Tokios ir panašios priežastys nuolat skamba mano draugų, kolegų tarpe. O Jums  – girdėta?

Kai mes su vyru nusprendėme planuoti kūdikį, buvome patys pirmieji savo draugų tarpe, žodžiu „baltos varnos“. Na, bet juk kažkam reikia duoti „gerą startą‘? Tiesa, laikas bėga, tačiau „leliukų klubas“ plečiasi labai iš lėto. Yra ir tokių, kurie teigia, jog NIEKADA nenorės turėti vaikų. Tiesiog. Tikriausiai todėl, kad šiais laikais „madinga“ auginti šunis, o ne vaikus, ar čia tik mano aplinkoje tokia tendencija?

Žinote, vaikams bet kuris laikas yra geriausias. JIE patys pasirenka, kada geriausia ateiti į mūsų šeimas. Ir ateina ne tam, kad gyventų „šviežiai“ suremontuotuose namuose, važinėtųsi nauja mašina ar jaustų „tvirtą pagrindą“ po kojomis. Jie – mūsų mokytojai. Kantrybės. Švelnumo. Rūpesčio. Begalinės meilės. Motinystė ir tėvystė nėra vien juoda ar balta – tai milijonas įvairiausių spalvų, emocijų, naujų patyrimų. Nuo begalinio noro rėkti visam pasauliui, kaip pavargai nuo rutinos ir kasdienybės iki nenusakomo švelnumo ir noro išbučiuoti kiekvieną to mažo žmogučio kūno lopinėlį.

VAIKAS – tai patyrimas visam gyvenimui ir NIEKADA nenorėčiau jo praleisti.

Profilio nuotrauka (Inga)
Inga

Moteris, žmona, mama. Tokia, kaip mes visos."

2 komentarai
  1. Mėgstu Jūsų blogą, kuris mane patraukė savo humoru, neteisuoliškumu, blaiviu požiūriu ir nuoširdumu.Tačiau šio laiško tonas man neskanus… net labai… Todėl linkėčiau šio blogo kuratoriams apgalvoti skelbiamus straipsnius ar bent jau kažkaip juos pakomentuoti tokiais atvejais, kaip šis. Suprantu norą būti mama, jį pati jaučiu, įsivaizduoju vaiko teikiamą laimę. Bet nesuprantu stebėjimosi kitų gyvenimo pasirinkimais. Gyvenkime ir leiskime gyventi, neklausinėkim, nesistebėkim ir neironizuokim. Nesilyginkim ir nekonkuruokim, mamos ir nemamos… Savo jausmus ir nuomones (ypač viešai publikuojamus) reikškime jautriai, mylėkime ir priimkime. Džiaukimės, kad žmonės šiais laikais sau ir kitiem gali atvirai įvardyti, kad nenori vaikų dar, dabar ar net (o Šv. Juozapai) „NIEKADA“. Kad jie gali nejausdami spaudimo savo meilę atiduoti kam nori, kada nori ir kurti šeimą ir gyvenimą kaip nori. Kad gal mažiau dėl to bus nelaimingų šeimų, o gal daugiau bus laimingų, kurios augins ar vaikus, ar šunis, ar jūrų kiaulytes. Supraskim, kad gal mūsų draugai, giminaičiai, pažįstami ir kaimynai tiesiog nenori su mumis dalintis savo reprodukcinio gyvenimo detalėm. Nepalaikykim tokiais viešais pasisakymais dar taip įsišaknijusių pas mus stereotipų, kad tik vaikai suteikia prasmę. Tokie požiūriai ypač žalingi ir skausmingi moterims. Tiesiog kažkaip man šis straipsnis priminė draugę, kuri kiekvienąkart susitikus manęs klausia „tai kur pilvas“? Norėtųsi, kad čia būtų erdvė, kur tokių nuotaikų būtų kuo mažiau.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.