Tie prieš anas

Turiu prisipažinti, kad aš visą gyvenimą buvau TA. Galvojau, kad visos motinos (ANOS) yra šiek tiek trenktos, neadekvačios ir nematančios nieko daugiau tik savo vaiką. Mane net nėščią erzindavo mažių klyksmas iš žaidimų aikštelės po langais, o jei kokie vaikai zirzdavo restorane, vis galvodavau, kad toms šeimoms dar (pasiruoškite…) „nelaikas eiti į viešumą“. Skrydžiai lėktuvu iš vis neturėtų būti svarstomi, kol vaikui nesueis bent 10 m., o bet koks vaiko paminėjimas Facebook‘e yra negaunamo dėmesio troškimas.

Prieš kelias savaites pasaulyje nuskambėjo iki tol niekam neįdomi Portlando kavinukė „Marcy‘s diner“: jos savininkė apšaukė dvimetę ir jos mamą, nes mergaitė rėkė 40min. Iš pradžių pasipiktinusi, bet vėliau perskaičiusi istoriją ir (na, tikrai gruboką) savininkės pasakojimą, visgi stoju jos pusėn. Tai, kad vaikai dažnai verkia, nereiškia, kad galima tiesiog leisti jiems rėkti viešoje vietoje, nekreipiant dėmesio į, tarkim, dar 75 žmones esančius patalpoje. Kitas restoranas, atsiliepdamas į internete kilųsį karą tarp mamų ir bevaikių žmonių, uždraudė į jį vestis vaikus iki 7m. ir jau per pirmąjį savaitgalį sumušė visus pajamų rekordus. Suprask, tiek daug žmonių palaikė tokį sprendimą.

Supermama tapo klounu viešoje erdvėje. Ir bijodama tokia pasirodyti savo bevaikiams, nuolat įdomiems, viską veikianties ir tiek daug nuveikiantiems draugams, aš kone slepiu faktą, kad turiu vaiką! Kai galiausiai su kažkuo susitinku turiu atidžiai stebėti savo kalbą, kad tik vėl neišsprūstų kas apie bemiegę naktį ar maitinimą, bet turiu dar atidžiau sekti jų pasakojimus, nes viskas, apie ką sugebu galvoti ir yra bemiegės naktys ir maitinimas. Tada grįžus namo godžiai skaitau teminius forumus internete, nes tik tarp krūvos nepažįstamų mamų, randu nusiraminimą.

Kas yra ta supermama? Ta, kuri rūpinasi vaiku, ta kuri jam nori geriausio, ta, kuri jo poreikius iškelia aukščiau savo ar aplinkinių? Banalu. Ne. Nebe. Nauja supermama šiandien yra Austėja Landsbergienė. Moteris, beveik užauginusi 4 savo vaikus ir dabar auginanti dar kokius 700 mūsų Lietuvos vaikų savo super mokyklose ir darželiuose (kaip anglai pasakytų: „pretty big shoes to fill“). Supermama dabar jau visa super-moteris. Ji turi ne tik gimdyti vaikus, bet ir vystyti pelningą, neblogai jei tuo pačiu ir altruistišką, verslą, aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje. Tik tokia moteris bevaikių bus pripažinta normalia, o jos nuomonė – svaria.

Tai, be abejo, puiki kartelė visoms mamoms. Bet žinant, kad visos tokiomis tikrai netapsime, galvoju, kaip elgtis tai statistinei mamai? Gal, tikrai, niekam neįdomios „mūsų mažų stebuklėlių“ nuotraukos?..

Prieš dešimt mėnesių aš patapau “ANA”, kvanktelėjusia mama, kuriai rūpi tik jos vaikas. Dabar vis išeinu į balkoną savo dukrai parodyti tų vaikų kieme ir pasakoju, kaip po metų, matyt, ir ji kartu lakstys, į miestą ir restoranus einame bent kartą ar tris per savaitę, nes tiek laiko išbūt mažame bute yra neįmanoma, o už mėnesio skrendame pirmųjų ilgų atostogų į užsienį. Aš jau įdėjau savo dukros nuotrauką į Facebook‘ą. O kaipgi kitaip? Ji yra gražiausias kadanors matytas vaikas! Aš rimtai nesuprantu žmonių, kurie praeina pro mus gatvėje ir nenusišypso. Taip, aš pasakiau „mus“. Tai dar vienas dalykas, kurio niekaip negalėjau suprasti, kol pati nepatapau „Mes“.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.