Ar tikrai reikia mokyti vaiką empatijos? (Jautrioms neskaityti. Bet tikrai.)

dav  Ar tikrai reikia mokyti vaiką empatijos? (Jautrioms neskaityti. Bet tikrai.) IMG 20161105 140233 1

Šitas straipsnis jūsų nieko neišmokys. Aš čia nieko nepatarsiu jums apie motinystę. Aš tiesiog pasinaudosiu savo padėtimi, t.y., kad turiu blogą ir parašysiu, kas sukasi mano galvoje jau kurį laiką. Jums tai ne tik kad nebus naudinga, bet dar ir didelis šansas, kad nusiminsite. Jei norite išlaikyti gerą nuotaiką – neskaitykite, o jeigu laukiatės, tai išvis – marš ant kulno ir į kitą pusę. Va, šitą geriau paskaitykite: „Ko tikėtis pirmaisiais kūdikio metais.“ Bet aš čia rimtai, čia ne koks reklaminis teaser‘is, triukas, kad tik perskaitytume. Čia bus apie karą, vaikus, žudynes ir tt.

Mūsų kartoje atsirado žodis EMPATIJA. Na gerai, nežinau, gal ir mūsų tėvai jį naudojo. Bet aš dar pamenu, kaip paauglystėje iš kažkur gavau knygą „Emocinis intelektas“ ir tai atrodė kaip futurama, visiškas WOW. Yra ne tik tas INTELEKTAS kur smegenyse? Tai man šitie du dalykai siejasi. Empatija – tai įsijautimas į kito žmogaus būseną. Emocinis intelektas – suvokimas, gebėjimas jausti ir vertinti tuos jausmus, gebėjimas mokytis.

Mes, mamos, šiandien visais kanalais esame mokomos auginti empatiškus vaikus. Nuo Lansbergienės, Kurienės iki TavoVaikų ir kitų reikalų – visi choru kartoja, kad mes turime įdiegti savo atžaloms savybę suprasti kito būseną ir ją įvertinus atliepti. Nuo dalybų smėlio dėžėje iki mokyklos ir paauglystės. Tiesa, dažnai mūsų pirma pačiai reikia to išmokti. Aš, pavyzdžiui, esu jautrus žmogus. Aš kažkaip spėju, kad empatija man įgimta ir aš tuo ne tai, kad nesididžiuoju, aš net pavydžiu žmonėms, kurie gali gyventi savo gyvenimą nesusiurbdami į save viso pasaulio blogio kaip sovietinių sąsiuvinių sugertukai. Kai manęs būna klausia: “Kodėl tu nelaiminga?” Man norisi atsakyti: “Erm… nuo ko čia tau pradėti?”:)

Pašto eilėje stovi mama su mažamete dukra, įsodinta į parduotuvės vežimėlį. Eilė lėta, nejudanti (nes aš siunčių 20 siuntų vienu metu… ghm). Mergaitė ima muistytis, jai karšta. Ji bando nusitempti kepurę. Mama sudrausmina ir toliau žiūrinėja žurnalus. Vaikas toliau muistosi, bando išlipti. Mama vėl subara. Mergaitė nori dėmesio ir imasi kozirio: „Mamyte, aš tave myyyliu.“ Genialus žingsnis, kai pagalvoji. O mama pasimeta. Ji akivaizdžiai suirzusi iš anksčiau, o čia dar reikšti jausmus viešoje vietoje? „Nu ką dar sugalvosi…“ – po reikšmingos pauzės atsako ji.

NUKĄDARSUGALVOSI… po velnių… toks atsakymas vaikui.

Ir man tada žiauriai gaila, kad aš empatiška. Man gaila savęs, kad aš stoviu ir nirštu, nes kaip matau niekam kitam eilėje dėl to širdies neskauda! Pykstu ant savęs, kad neatsisuku ir nepamokau, nes kas jai iš to? Ginčas pašte tikrai nepakeis tos moters. O ir šiaip, gal ji normali, tik šįryt iš namų išėjo blogos nuotaikos? Juk aš irgi nuolat pasišiaušus vaikštau… Taip ir stoviu kurdama ginčų scenarijus galvoje, kol galiausiai išeinu iš pašto.

Prisimenu, kaip verkiau 2001 m. rugsėjo 11 d. Viską stebėjau skautų būrelio klasėje per televizorių, o grįžus namo raudojau. Atėjusi mama bandė guosti. Ji pasakė, kad turiu suprasti, kad tai nenutiko man ar mano artimui, o dėl viso pasaulio baisybių pergyventi negalima, nes išprotėsi. Aš dabar suprantu. Irgi norėčiau nuraminti kūkčiojančią dukrą ir kažkaip panašiai pasakyčiau. Bet tada man, šešiolikametei, tai buvo didelis sukrėtimas. Aš pamačiau kuo skiriasi vaikystė ir suaugusiųjų pasaulis. Vaikas, paauglys – mato visą tiesą, visą paveikslą ir jam skauda už viską. O suaugus, tu pradedi mažinti savo gyvenimo ratą, į jį įsileidi tik artimus ir saugai juos nuo viso blogo. Dar aiškiau tai supratau, kai man pačiai gimė vaikas. Bet to paaugliško RŪPĖJIMO vis tiek neatsikračiau.

Mano draugas Feisbuke vis dalinasi karo vaizdais iš Allepo, Sirijoje. Kokio dar karo? Genocido. Kaskart pamačiusi, aš greitai praskrolinu tą video, kad nepradėtų rodyti ir sustoju ties kokiu juokingu memu ar, kaip vakar, Beatos Tiškevič self-filmuku. Tada man pasidaro bloga, kad aš sąmoningai atsisakau matyti tai, kas vyksta ir užkemšu save neaktualiomis nesąmonėmis. Iš lėto surandu tą video ir sukandusi dantis peržiūriu. Vyrai raudantys savo susmukusių vaikų, moterys isteriškai bandančios išgelbėti leliukus iš inkubatorių, kai griūna ligoninės sienos, vaikai traukiami iš griuvėsių. Ir man galva svaigsta. Tos 3 minutės nėra Holivudinis filmas su gera pabaiga (ir aš tokius meninius filmus šiandien ir kaltinu dėl to, kad mes nebesugebame užjausti, nes esame pratę prie sprogimų, kraujo ir žudymų vaizdų). Tai kažkieno realybė. Tai vyksta dabar.

Po to guliu naktį ir galvoju, jeigu dabar atskristų velniai žino kieno lėktuvai ir susprogdintų Santariškes. (Ot tai keywordai šiame įraše… lauksiu VSD patikrinimo…) Jeigu žūtų visi ten esantys vaikai, gydytojai ir ligoniai? Kokio dydžio drama tai būtų tau?! Ir mus kasnors filmuotų vaikšančius ir verkiančius griuvėsiuose ir tuo filmuku mes tikėtumės kokių filipiniečių (visiškai atsitiktinė, tolima ir nesusijusi tauta) atjautos ir pagalbos. Nesąmones šneku? Bet va taip šiandien jaučiasi žmonės Allepe.

Strigę nevilty.

Ir aš nieko negaliu pakeisti. Aš pasižiūriu Feisbuko filmuką, pažymiu „WOW“ ikonėle ir toliau šiek tiek pykinant skrolinu žemyn ir žiūriu Beatos video pabaigą.

Po to eina Tuščių Narvų įrašas apie audinių fermas Lietuvoje, nes lapkritis – jų žudymo metas. Ši organizacija stengiasi informuoti visuomenę, kaip tūkstančiais auginami ir kankinami gyvūnai vien tam, kad kokia teta galėtų pasipuošti kailiais. „Būna kartais, kad iškart nemiršta, tai padaužom į stalą“ – juokiasi fabriko darbuotoja. Ir man vėl galva svaigsta. Tada įlendu toliau ir žiūriu maisto kelią filmuotą atbuline tvarka – iš vaiko lėkštės į triušelio narvą. Aš tiesą sakant net nepasakosiu, kaip ten viskas atrodo, nes jaučiu, kad vis tiek kokia nėščioji prasprūdo pro pirmą pastraipą ir skaito šį įrašą. Bet man ir vėl bloga ir aš prisižadu niekada niekada nebevalgyt triušienos ir pradedu galvoti, kad mėsą valgyti galima tik tada, kai tu pats ją susimedžioji. Tik taip yra sąžininga.

Kodėl aš visą šitą bjaurybę surašiau? Na, pradėkime nuo to, kad tai tiesa. Tai egzistuoja. Mes tik pasirenkame apie tai negalvoti. Štai čia tas triukas. Žinai, koks yra vienintelis būdas, kaip aš užmiegu naktį? Kai po geros valandos vartymosi ir tų vaizdų sukimo mintyse aš sau griežtai pasakau: „Viskas. Nebegalvok.“

NE BE GAL VOK.

Tai nutiko ne tau. Tai nutiko ne čia. Tu esi savo lovoje šilta ir saugi. Tavo vaikas ir vyras kvėpuoja šalia. Ir rytoj tu galėsi nervintis dėl apdaužytų knygų, kurių nesusiprotėjai įpakuoti į paminkštintą voką. Tai yra tavo problema. O ne grubi mama, Allepo gedintys tėvai, audinė ar triušis.

Tai aš šiandien ir klausiu: kodėl aš turėčiau mokinti savo beaugančią dukrą empatijos? Užjausti, įsijausti? Kad ir ji nemiegotų po to kai po 20 metų rinkimus laimės Trump’o atitikmuo? Kai far right Farage kliedesiai ir melas žmonėms leidžia nubalsuoti už Brexit? Ne dėl faktų. O dėl to, kad išlenda britų (kaip ir JAV, lietuvių, prancūzų, vokiečių, rusų) visuomenė, kurie pasirodo yra rasistai ir ksenofobai iš prigimties. Kodėl aš turėčiau savo dukrai pasakoti, kad visi žmonės yra lygiateisiai pasaulio gyventojai ir jeigu mergaitė gimė Indijoje, Etiopijoje ar Meksikoje, tai nereiškia, kad ji menkesnė, kai rinkimuose pasirodo, kad didesnė visuomenės dalis vis tik man paprieštarautų? Kai visų sekama Lietuvos Stiliaus Ikona Feisbuko komentaruose liepia „pačiulpti“ mandagiai prieštraujančiai (aš tik pacituoju ir  man atsiprašyt norisi), kaip aš galiu savo dukrai pasakoti, kad loti, rėkti ir lipti ant galvos negalima, nes mes visi turime sutilpti šitoje planetoje? Kaip jai įrodyti, kad galia tai nėra „kas garsiau rėkia“ ir „daugiau avelių valdo“? Kai satyra tapo kone vienintelė viešojo bendravimo forma ir tai absoliučiai niekuo nesiskiria nuo patyčių, išskyrus tai, kad žiūrovai ploja ir juokiasi ir niekas nepasako: „Eee. O tai… gal taip nereikėtų?

Tada aš suprantu tą norą susikurti savo mažą asmeninį gyvenimą, savo saugumo ratą. Burbulą, teisingiau sakant. Kuriame aš pasakosiu dukrai, kokie visi faini, nes prileisiu prie jos tik tuos fainus. Užblokuosiu jos info srautą, išjungsiu televizorių, nes mes abi vis tiek negalime pakeisti pasaulio. Mes galime susikurti savo.

Mokysiu ją empatijos. Bet tai kaip? Čia reikia kažkur nubrėžti ribą? “Tegu tau rūpi visi žmonės iki Viduržemio jūros”. Ar skirstyti pagal rasę, amžių? O gal užteks tik vilniečių draugų? O gyvūnų teises įpiešti, ar svarbu, kad bent savo šuns nemuštų?

Mokysiu ją dalintis, mylėti ir jausti. Bet tuo pačiu melsiuosi įsivaizduojamam dievui, kad suaugus ji iškęs realybę ir sugebės atsigulusi į lovą sau pasakyti: “Ne be gal vok.”

Ir viskas. Tik tiek ir tenorėjau pasakyt. Jokio čia happy ending nebus. Nesakykit, kad neįspėjau.

2 komentarai
  1. Nuo vaikystes empatiška buvau. Verkiau dėl lauke nakčiai likusios kėdės, laidojau sode anapilin iškeliavusius viščiukus, gailėjau atstumtųjų mokyklose.. Užaugus pasidarė sunkiau. Verkiau suvokdama, kad tą akimirką, kai aš buvau laiminga, kažkur už tūkstančio kilometrų Indijoj mergina ištvėrė pragarą įlipus į autobusą.. Buvau raminama, kad manęs tai neliečia. Bet man tik dar blogiau suvokus, kiek tokių merginų yra Indijoj, Korejoj, Sirijoj.. Gimus vaikui pasidarė blogiau. Visi tie kūdikiai, kurie patiria skausmą ir kančią, sukasi mano mintyse.. visos mamos ir žmonos, piešiančios savo prarastas šeimas, garduose kur jos laikomos, po Sirijos žeme.. Bet manęs tai neliečia. Mano namai stovi. Mano vaikai meilėje auga. Argi to negana?

  2. Mano galvoje irgi panašios mintys ramybės neduoda. Pati būdama jautruolė dažnai negaliu iš atminties ištrinti siaubingų dalykų. Net jei jie manęs neliečia, jie vis tiek mane liečia. Mane pykina tie vaizdai iš Alepo, ir pykina bejėgiškumas, kad aš nieko realaus negaliu padaryti. Skaitau apie tėvų skriaudžiamus vaikus (šulinio net neminėsiu), ir nirštu, na nejaugi niekas nematė, negirdėjo, negalėjo ar nenorėjo pagelbėti vaikeliams. Bet pripažįstu, nežinau, ar pati imčiausi kokių aktyvių veiksmų. Nors tikiu, kad turbūt adrenalino gniaužiama gerkle, raudonio išmuštais žandais ir tvinksinčiais smilkiniais žengčiau tą žingsnį. Į savo baimę. Tikiuosi, kad mano dukra bus ir drasi, ir bailė tuo pat metu, visai kaip aš. Gyva ir empatiška.

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.