Vaikai yra pradžia

Kai sužinojau, kad laukiuosi – apsiblioviau, nes man pasidarė labai baisu, norėjosi, kad nėštumas greičiau praeitų ir galvojau, kad gyvenimas “baigėsi”. Tas gyvenimas, kur gyveni sau ir dėl savęs ir esi nepriklausomas. Dar baisiau pasidarė todėl, kad aš nieko neturiu: nei karjeros, nei kažkokių išsvajotų studijų diplomo, aš net nežinojau KAS NORIU BŪTI. O čia jau bus kažkas kitas, dėl kurio TURĖSIU BŪTI. Bet ne sau…

Tai vat tokios mintys apėmė, apsiverkiau, skambinau tėvams verkdama – jie džiaugtis ir juoktis iš mano baimių, vyrui (tada, dar vaikinui) stresuodama – jis padebesiais skraidžiot. Galvojau, išprotėjot! Gi man čia viską reiks “atkentėt”!

Slinko mėnesiai, didėjau, kuo toliau – tuo labiau tingėjau kažkur eiti, tad pradėjau namie piešti. Pradžioj su pieštukais, tada su akvarele, tada guašu… Gimė Jonas, o aš toliau piešiau. Tada atsirado mano “darbo” stalas, įkėliau savo pirmą “blyną” į facebook. Streso buvo beveik tiek pat, kiek sužinojus, kad laukiuosi ir tą supras tik tie, kurie kažką kuria – kaip sunku parodyt tai, ką pats padarei.

Žodžiu, viską dariau visiškai savo malonumui, džiaugiausi, kad turiu hobį, o vyras man tempė į namus popierių, pieštukus, markerius, dažus, teptukus… Jonas augo, keitėsi, iš kūdikio virto į vaiką. Į nerealiai fainą vaiką, kuris visada šypsosi, juokiasi, kartais atrodo, kad mano nepilnai pusantrų metų berniukas supranta visus mano “bajerius”! O mano piešimas pradėjo virsti ne tik į hobį, bet ir į darbą. Pradėjau daryti drabužius su savo piešiniais, kurie žmonėms kažkaip visai patinka.

Bet čia aš juk dar ir mama! Ta prasme, aš visada svajojau apie tokį gyvenimą: mylimas vyras, fainiausias vaikas pasaulyje ir mylima veikla. Skamba tobulai. Bet aš niekada nemaniau, kad prie viso šito dar yra psichologiniai ” bajeriai” mamos galvoje. Aš jaučiu, kad aš dirbu ir man patinka ir mane veža, bet tuo pačiu ir jaučiuosi kalta prieš Joną, kad dirbu. Juk mano pirmas darbas yra būti gera mama – aš tą žinau, bet o kas yra gera mama? Aš neužsiimu su juo visą dieną, bet kartais atrodo, kad jis lyg man “padėdamas” tiesiog žaidžia su mašinytėm ar varto knygutes. Tokiais momentais aš pakeliu galvą nuo piešinio ir nesuprantu – ar tai realu? Ar tas mažas žmogutis nepyksta ant manęs? Ar nesijaučia vienišas? Tos mintys pakelia mane nuo stalo ir aš griebiu visus žaislus ir mes dūkstam!

Man atrodo, kad tie žaidimai su juo, maisto gaminimas, pasivaikščiojimai – yra mano poilsis. Darbas yra mano hobis, o buvimas su Jonu – mano poilsis. Tai gal aš išvis nedirbu? Nors jaučiuosi be proto pavargus, kartais pamirštu pavalgyt, apie nagų lakavimą negirdėjau nieko nuo praeitų metų… BET MAN PATINKA!

Ką aš noriu pasakyti, tai, kaip kad juokavom su drauge prieš kelias dienas – šitas nuostabus vaikas man atvėrė kažkokias “laimės čakras” – aš atradau save. Ir paskutiniu metu pastebiu, kaip draugės, kurios taip pat turi mažylius – visos pradeda kažkokias veiklas. Tai gal gyvenimas tik prasideda su vaiku? Man labai gėda, kad aš verkšlenau pačioje pradžioje. Neslėpsiu, gimdymas tikrai ne gėlytės, bet viskas, kas dabar yra – WORTH IT. Žinau, kad daug kas nenori vaikų dėl panašių priežasčių, dėl kurių pergyvenau sužinojusi, jog laukiuosi, dar prideda “negalėsiu pakeliaut dabar jau tikrai”. Bet tai yra visiška netiesa.

Aš noriu rėkti visiems, kurie dvejoja – vaikai yra visa ko pradžia, bet tikrai ne pabaiga, tad mylėkit, mylėkitės ir gimdykit, po velnių! Nes NIEKADA “nebus laikas”, NIEKADA “neužteks pinigų” ir NIEKADA neatrodys, kad esi pakankamai pasiruošus.

Profilio nuotrauka (Incognito)
Incognito

Šių tekstų autorės pasirinko rašyti anonimiškai.

6 komentarai
  1. Man irgi yra labiau poilsis, nei darbas 💖 jei ne tas nuolatinis maisto gaminimas vaikui, tai būtų išvis rojus 😇

  2. O man kaip tik atvirkščiai, žaidimas su vaikais yra sunkus, išsunkiantis darbas. Po pirmos grįžau į darbą po 8 mėn ir skraidžiojau kaip ant sparnų. Darbe atsigaudavau po sunkių savaitgalių. Dabar besibaigia antros motinystės atostogos, gailiuosi, kad ėmiau visus metus, kad vietoj manęs ne vyras, kaip pirmą kartą. Nerealiai pasilgau darbo, susitikimų, klientų, suaugusių žmonių rimtų kalbų. Visas mano kūrybiškumas, vidinė energija išsunkta buvimo mama, nuolatinių žaidimų, veiklų galvojimo, zirzimų ir kartojimų. Nerealiai pavargau nuo rutinos, kur mano vaikai taip gerai jaučias. Laukiu, kol abu eis į mokyklą, taps rimtais žmonėmis, kuriuos galima mokyti rimtų dalykų, o ne žaist gugu gaga. Gaila, kad taip kalbėti yra visiškas tabu, nelegalu. Myliu savo vaikus, bet skaičiuoju dienas, kada jie bent truputį užaugs.

  3. Turiu du berniukus vienerių ir keturių metų amžiaus. Visiškai pritariu Gretai ir net daugiau. Vis bandau atrasti veiklą, kuri su vaiku būtų smagi, bet dažnai tai darau, nes reikia. Sunku būti tuo pozityviu suaugusiu, kuris pralinksmins ir užims vaikus. Labai norisi nusilakuoti nagus ir eiti į darbą. Mintys, kad nesu sutverta motinystei aplanko gana dažnai 🙁

  4. Greta, Reda, labai jus suprantu. Man darbas taip pat suteikia sparnus, išlaisvina kūrybines galias. O gugavimai yra nuo-bo-du. Ir kuo vaikai didesni, tuo jie fainesni. Ok, leliukai mieli ir minkšti, bet tik kai nuo toli žiūri. 2 metų vaikas apskritai kažkoks siaubas, kurį tiesiog reikia pragyventi laukiant šviesesnio rytojaus.
    Tiesiog vienos mamos mėgsta gugugu, o kitos visai kitus dalykus. Mamos yra įvairios.

  5. Visos mes mamos esam kartu ir asmenybės – todėl esam skirtingos ir niekam nieko neprivalom, o gyvenam kaip mums patinka. Taip ir turėtų būti. Nenorėjau, kad mano rašinėlis gautųsi sustereotipintas. No no 🙂 Neturi viskas visiems patiks vienodai – būtų neįdomus pasaulis.

  6. Greta, Reda, Brigita, – ačiū, kad pasidalinote savo mintimis, jausmais, išgyvenimais…Maniau, kad viena “tokia” esu, o visos kitos- laukia,skaito pilvui pasakaites, buriasi į mamyčių klubus, pasakojasi košyčių, arbatyčių receptukus…Oi…nea…Džiaugiuosi, kad TAI jau praėjo…Lenkiu galvą, žaviuosi, gerbiu( stebiuosi ) TAS MAMAS, kurios atsiduoda, atiduoda visą save. Bet tai NE man, NE mano kelias. Vaikai- nėra VISAS visas mano pasaulis. Po gu gu gu atsirado kiti dalykai, nelaukti, nenujausti, gąsdinantys…Vis pagaunu save mąstant- tarsi stengiesi ar tiesiog intuityviai( nedirbtinai ! ) darai dėl JŲ, bet sako- dabar JIE KITOKIE, jei anokie, jie ” zet”, jie “alfa”, jie “Y”…Kur ta tobulų MAMŲ akademija… O gal…Gal čia tik plepalai- atsakymas yra vienas- tai MEILĖ jiems. Ir taškas. Ir šito , matyt, man trūksta…:(

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.