Vaikas pagal užsakymą

Kai rašiau paskutinį įrašą apie pirmuosius kūdikio metus, toje vietoje, kur kalbėjau apie primaitinimą buvau parašiusi tokius žodžius: “Ir apskritai, valgymą vyresni vaikai gali naudoti kaip tėvų kontrolės priemonę. Dažnai tai yra viena sritis, kur jie turi šiokių tokių galių, t.y. gali atsisakyti, suktis, raukytis ir jūs niekur nedingsite, jūs primygtinai stengsitės, kalbinsit, juokinsit, galiausiai supyksit, bet vis tiek rodysite dėmesį. Todėl, mano nuomone, jeigu vaikas “išsikalinėja” valgydamas, pagalvokite, kurioje dienos rutinos vietoje jūs galėtumėt suteikti jam erdvę pasireikšti, kontroliuoti, spręsti ir gauti jūsų dėmesį. Galbūt gavęs tokį šansą, vaikas imtų valgyti ramiai?”

Bet ši pastraipa taip ir neliko įraše. Suabejojau savo kvalifikacija kažką aiškinti šioje srityje, nes nesu nei psichologė, nei dietologė, nei vaikas. Ištryniau iš word’o, bet mintis liko galvoje visą savaitę, vis bandžiau suprasti, iš kur aš ištraukiau tokį išvedžiojimą. Ir dabar džiaugiuosi, kad nepalikau šitų žodžių, nes net jeigu vis dar tikiu ta teorija, supratau, kad ji tėra subjektyvi mano asmeninė nuomonė. Ir taip yra tik dėl to, kad mano dukra normaliai valgo. Kapsčiau toliau. Kodėl tai, ko nedaro mano vaikas, ir kas nėra norma, iškart nurašoma blogam auklėjimui? Kodėl taip norisi dalinti patarimus smėlio dėžėje mamai, kurios nė nepažįsti? Kodėl atrodo, kad tu žinai geriau, nors nepraleidai nė valandos su tuo vaiku ir nežinai, ar tavo rutina jam išties tiktų?

Kaip lengva yra komentuoti iš šono, kai pati su tuo nesusiduriu. Tada, kai matau, kaip kitos kankinasi maitindamos, galvoju: “Aha, matai, kai aš normaliai ją auginu, tai ir šito vargo neturiu…” 😀 Bet, pavyzdžiui, migdymas važinėjant automobiliu po apylinkes, naktiniai prabudimai kas valandą, negalėjimas išmaudyti be ašarų ir kitos nesąmonės, man yra visiškai normalu ir pateisinama, nes maniškė taip daro. Bet mano vaikas gi yra normalus, tik “jam gal, pavyzdžiui, vanduo nepatinka, nu ir kas?” Aš galiu ir prisitaikyti, ir susitaikyti, ir visam pasauliui tai pateisinti. Ir aš nematau, kad kažkurioje vietoje nesuteikiu jai galimybės pasireikšti, kontroliuoti, spręsti ar tiesiog neduodu dėmesio. Man atrodo, kad aš viską darau gerai ir tie jos nukrypimai nuo standartinio vaiko tėra unikalus charakteris, kurį aš, kaip mama, žinoma, myliu. Tai bet tada ir kitų vaikų nesąmonės neturėtų kelti antakio, ar ne?

Vienas vaikas bijo supynių, kitas šunų, trečią galima maitinti tik vaikšant ratu aplink kėdutę, o ketvirtas užmiega tik supamas. Juk ir užaugę mes turime savo ritualų, įgeidžių ar tiesiog vieną mėgstame labiau nei kitą. Man labai patiko, kaip, kalbėdamas apie vaikų integraciją mokykloje, sakė Gabrielius Landsbergis: “Mes juk kiekvienas turime specialių poreikių. Tik vieni labiau, kiti mažiau išreikštų.” Ir tie vaiko poreikiai nebūtinai yra mūsų auklėjimo klaida.

Bendra visoms mamoms yra tai, kad mes visos planavome pagimdyti tobulus vaikus. Jie turėjo būti kuklūs, kai reikia, bet drąsūs naujiems dalykams. Jie turėjo būti visad linksmi, bet ramūs ir mandagūs. Jie turėjo būti meilūs ir atsiklausiantys prieš šokdami nuo sūpynių. Jie turėjo būti visa, kas geriausia viename asmenyje. Bet taip pat bendra yra tai, kad kiekviena mama turi tą akimirką, kai supranta, kad vaikas gimė ne pagal užsakymą ir yra visiškai nepriklausomas, atskiras individas, su savo nesąmonėm, kuriam dar ir reikės padėti užaugti geru žmogumi. O tai kartais reikš, kad turime patenkinti, apžaisti, pateisinti arba koreguoti jo “specialius poreikius”. Ir tai mes padarysime geriausiai kaip galime, nelygindamos savo vaikų su kitais.

13509539_10155205199009988_989978980_o  Vaikas pagal užsakymą 13509539 10155205199009988 989978980 o

Nuotrauka Sigitos Kundrotaitės.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.