Vaiko mityba

2015-09-20 14.46.03 Vaiko mityba Vaiko mityba 2015 09 20 14Prieš keletą savaičių kalbėjausi su Barbora Jarašūne, gydytoja besispecializuojančia dietologijoje, savanoriškai konsultuojančia mamas žindymo klausimais. Antroji interviu dalis yra apie vyresnių vaikučių mitybą. Kadangi apie ją prirašytą tiek daug ir visos tikrai suprantame (!?) sveikos mitybos principus, čia stengiausi nesikartoti. Pasidomėjau tuo, kas lig šiol buvo ne visai aišku: vaikų mitybos įtaka vėlesniame amžiuje, gėrimai, cukrus, kava, užkandžiavimas. Jeigu turėsite susijusių klausimų, užduokite juos komentaruose!

Kokios dažniausios suaugusiųjų skrandžio ligos? Ar jos gali būti siejamos su vaikystės valgymo įpročiais?

B.: Dažniausiai suaugusiuosius vargina opaligė bei įvairūs funkciniai sutrikimai (vadinamoji funkcinė dispepsija). Skrandyje tap pat aptinkama įvairių gerybinių bei piktybinių darinių. Skrandžio ligos neturi vienos priežasties, jų išsivystymą gali lemti paveldimumas, užsikrėtimas Helicobacter pylori bakterija, žalingi įpročiai, mityba, psichologinė žmogaus būklė, tam tikrų medikamentų vartojimas, aplinkos veiksniai… Jei žvelgtume į mitybos įtaką, pačiam skrandžiui labiausiai kenkia daug druskos bei nitratų turintis maistas. Beje, yra mokslinio pagrindo manyti, jog vaisiai ir daržovės (ypač – termiškai neapdoroti) gali realiai mažinti skrandžio vėžio riziką.
Ką, kaip ir kodėl reikia valgyti vaikai pirmiausia išmoksta savo namuose. O kai visa šeima maitinasi pakankamai sveikai, nereikia didelių pastangų „lipti per save“ stengiantis pripratinti atžalą prie brokolių ar pupelių skonio. Mano manymu šiuolaikiniai vaikai (kaip, beje, ir šiuolaikiniai jų tėvai) valgo per mažai daržovių ir per daug patiekalų iš rafinuotų produktų (baltų miltų, cukraus ir t.t.). Sutikite, labai dažnas vaizdelis yra iš mokyklos žingsniuojantis vaikas, „kapojantis“ pakelį bulvių traškučių… Nenuostabu, jog grįžęs namo jis turbūt nenorės „normalaus“ maisto (kitas klausimas – ar jo ten bus?)… O nuo tokios mitybos kentės ne tik vaiko skrandis, bet visas organizmas. Ir liūdniausias tokio maitinimosi pasekmes pamatysime ne rytoj, bet už keletos metų…

Ką manai apie įvairias užkandėles, sausainius, trapučius? Dažnai jie naudojami vaikui „užkišti“ važiuojant, siekiant nuraminti ir pan. Kiek pamenu, suaugusiam žmogui tokie užkandžiavimai nerekomenduojami. Ar teisingai elgiamės siūlydami juos savo vaikams?

B.: Užkandis turėtų būti užkandžiu, o ne „užkiščiu“, t.y. viskas priklauso nuo kiekio. Pora užkandžių per dieną tiek vaikams, tiek suaugusiems yra visiškai priimtinas ir netgi rekomenduotinas dalykas, tik svarbu užkandžiavimo nepaversti dar vienu dideliu ar nuolatiniu valgymu. Be to, mamos tikrai žino, kad galima rinktis sveikesnes užkandėlių alternatyvas, pvz. vietoj paprastų riestainių – šviežius ar džiovintus vaisius, daržoves, sūrio gabalėlius, tamsios duonos džiūvėsius ir panašiai. Geriausia užkandžius vaikui siūlyti tarp didžiųjų valgymų, likus pakankamai laiko (mažiausiai valandai) iki „rimtojo“ maisto. O valgymas automobilyje mano manymu yra labai vidutiniška idėja. Pirmiausia dėl užspringimo pavojaus, ypač jei vaikas dar mažas (ar prisimenate tą laimingai pasibaigusią istoriją apie lašinukais užspringusį kūdikį?). Antra – dėl neteisingų įpročių ir keisto požiūrio į maistą susiformavimo. Pažįstama mama pasakojo, jog dėl didelės rytinės skubos jos vaikai pusryčius valgydavo automobilyje, ir netrukus bet kuriuo paros metu įsodinti į mašiną jie rėkdavo reikalaudami užkandžių. Ir trečias dalykas – trupiniai, lašai, dėmės ir kiti valgymo mašinoje atributai, jie jums patinka? Man tai ne.

Kokia yra maisto ir vandens gėrimo taisyklė? Ar tiesa, kad valgant nereiktų užsigerti? Girdėjau teoriją, kad reikia išgerti stiklinę vandens gerokai prieš valgant.

Tokios taisyklės, kad valgant nereiktų užsigerti, arba atvirkščiai, būtina gerti valgant, nėra. Tai – grynai įpročio ir poreikio reikalas. Vaikas, kuris moka savarankiškai gerti iš puodelio ar gertuvės, pats pasirinks, kada tai padaryti, jeigu gėrimas bus jam pasiekiamoje vietoje, „po nosimi“. Nors tai nėra aktualu mažiems vaikams, visgi primenu, jog kartu su maistu nerekomenduojama gerti juodosios arbatos bei kavos, nes jose esančios medžiagos gali kliudyti geležies pasisavinimui (pravartu palaukti gerą valandą po pietų).

Mieste masiškai plintant madingoms kavinėms, daugėja ir kofeiną vartojančių paauglių skaičius. Visai neseniai stebėjau mamą su kokių septynerių metų dukra, kuriai atsisakius kakavos, mama nupirko capuccino. Nuo kada galima pradėti gerti kavą? Ar, tavo nuomone, šis gėrimas yra saugus vaikams?

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, jog kofeino yra ne tik kavoje, bet ir kokakoloje, šokolade, energetiniuose gėrimuose. Kofeinas veikia stimuliuojančiai bei gali turėti neigiamą poveikį miegui, o jis yra labai svarbus sklandžiam mažų vaikų smegenų vystymuisi. Literatūroje rašoma, jog 4-12 metų vaikams neturėtų pakenkti iki 45 mg kofeino suvartojimas (retai, o ne kasdien!). 13-18 metų amžiuje rekomenduojama neviršyti 100 mg kofeino per dieną – tai atitiktų 1,3 espreso puodelio. Europos maisto saugos tarnyba nurodo, jog 3-18 metų vaikams saugi kofeino dozė būtų 3 mg/kilogramui kūno masės, taigi 20 kg sveriantis vaikas galėtų suvartoti iki 60 mg kofeino. Mažesniems nei 3-4 m. vaikams rekomendacijų nėra – taigi jie apskritai neturėtų gauti jokio kofeino.
Septynerių metų mergaitei kapučinu pasivaišinti galima, tačiau pačios kavos jame turėtų būti pusė dozės (t.y. ½ espreso „šoto“). Kitas variantas – dekafeinizuota kava (kaip tik prieš kelias dienas mačiau kaip barista klausė kokių 10 m. mergaičiukės, kokios kavos ji pageidauja – su ar be kofeino).
Kitas dalykas yra ne kavos gėrimas, o ragavimas. Mano sūnui (1m. ir 8 mėn. amžiaus) labai patinka ją uostyti ir ragauti (ir praktiškai visa kapučino puta būna rezervuota jam), o pastarųjų savaičių vienu mylimiausių objektų tapo kavos aparatas. Kol kas dėl to kasdienio kavos lašelio nieko blogo nenutiko. O mano vyras kavą geria nuo… vienerių metų amžiaus. Taigi teorija yra viena, praktika – šiek tiek kitokia.

Kuo patartumei pakeisti dirbtinį cukrų, limonadą? Ar yra saugios šių produktų dozės, ar jų reikia išvis atsisakyti?

Tiek vaikams, tiek suaugusiems Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, jog kalorijos, gaunamos iš paprastųjų angliavandenių (t.y. cukraus) sudarytų iki 10 proc. paros energijos poreikio, o idealiu atveju – iki 5 proc. – tuomet būtų pasiekta dar didesnė nauda sveikatai. Nors atrodo, jog apie tai kalbama visur ir kasdien, priminsiu, kad į „cukrų“ kategoriją patenka tiek papildomai pridėti gamybos ar valgymo metu, tiek natūraliai produktuose (pvz. meduje, sirupuose, vaisių sultyse ir jų koncentratuose) esantys monosacharidai. Grubiai tariant, jei 2-3 m. amžiaus vaikas turėtų gauti apie 1200 kcal per dieną, tai iki 120 kcal (o idealiu atveju – 60 kcal) gali sudaryti paprastieji cukrūs. 120 kcal yra maždaug 31-grame arba beveik 8 arbatiniuose šaukšteliuose cukraus, o 60 kcal – 15 gramų arba 4 šaukšteliuose cukraus. Kad būtų vaizdžiau, viename populiariame „Magijos“ sūrelyje yra 11 gramų cukraus, o 300 ml tūrio „Kubuš“ sulčių pakuotėje – 37 gramai cukraus.
Taigi, atsakymas į šį klausimą būtų vienareikšmiškas: sultis ir limonadus reikia keisti paprastu vandeniu arba nesaldinta (arba vos vos saldinta „pereinamuoju“ laikotarpiu) arbata. Kad tai – ne bobučių pasakos, įrodo ir mokslinių tyrimų duomenys. Nustatyta, jog vaikai, geriantys daug cukraus turinčius gėrimus yra labiau linkę į antsvorį bei nutukimą. Be to, mažyliams, vartojantiems didesnes cukraus „dozes“(> 10 proc. dienos kalorijų normos) dažniau randama ėduonies pažeistų dantukų.

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.