Vaiko sekimas ar saugojimas?

Seniai seniai savo pačios nelaimei žiūrėjau vieną tų baisių lietuviškų publicistinių pokalbių laidų, kur visi susirinkusieji vienareikšmiškai kaltino ant kėdės sėdinčią mamą savo paauglės dukros teisių ir privatumo pažeidimu, nes ši sekė dukros buvimo vietą per apps’ą telefone. OK, tai gal ir nebuvo čia viskas taip labai jau seniai, nes buvo apps’ai ir smartphone’ai, bet garantuotai dar prieš mano gimdymą ir nėštumą.
Pamenu, kaip mama sake: „Gi, čia mano kūnas ir kraujas. Ji žino ir tam neprieštarauja. Aš tenoriu apsaugoti. Mes kartu taip sutarėme.”
Aš tuomkart buvau lojančiųjų pusėje. „Durnė.” – pagalvojau.

Vakar susitikau su drauge, kuri pasakojo, kaip nerimauja, kai jos antrokas vaikas išeina pasivaikščiot, iki parduotuvės ar tiesiog po pajūrio kurortą su draugais ir paskambinus sako, kad yra prie tų dviejų suoliukų ir šiukšliadėžės, gi žinai.
Tai aš net nemirktelėjus ėmiau jai pasakoti apie apps’us, kuriuos gali susiinstaliuoti ir matyt vaiko buvimo vietą žemėlapyje.

Ir dabar nežinau, kaip čia jaustis. Ar ir aš durnė? Nes jaučiu, kad už kelių metų atėjus laikui dukrai vienai žaisti kieme, aš tikrai dairysiuos jei ne apps’ų, tai laikrodžių su tracker’iu. Ar čia tiesiog vėl, dar vienas, kitiems nesuvokiamas mamiškas dalykas? O gal per pastaruosius metus mes labiau nei bet kada įpratome prie žalių Online rutuliukų ir „seen” varnelių, prie betarpiško bendravimo ir žinojimo, kur duotuoju laiku yra mūsų artimiausi keli žmonės. Ir kaip dabar tą vaiką iš tokio burbulo, iš savo akių išleist?Juolab, nežinau, ar tragedijos atveju tas taškas žemėlapy tikrai gali kažką pakeist?

Galvoju, ar čia nebrandus egoistiškas kotroliavimas ar natūrali šių laikų apsauga?

Šis įrašas neturi komentarų

Jūsų komentaras

Your email address will not be published.